Tamsų gruodžio 14-os žiemos vakarą tiliokų keliai vedė į Vokiečių gatvę. Vilniaus muziejaus spalvų ir šviesių fil! Povilo pasakojimų suvilioti korporantai antradienį rinkosi į ekskursiją. Pasivaikščioję parodoje vilniaus_kambariai_v.1.1 sužinojo, kaip susiklostė miesto reljefas ir susipažino su mažiau dėmesio nei žmonės susilaukiančiais Vilniaus gyventojais: gyvūnais, augalais, grybais, kitais gyviais ir net pelėsiais.

Gruodžio 19-osios vakarą korporantai kartu žiūrėjo 1969 m. filmą Spalovač mrtvol (The Cremator), rež. Juraj Herz.

Apie savo įspūdžius pasakoja jun! Marija:

„The Cremator“ tai lyg tas sapnas, kuriuo prabusdamas pradedi šlykštėtis. Kaip sapne filmas tave panardina į pagrindinio veikėjo kremuotojo estetišką, pasikartojančiom sparnuotom frazėm apspanginantį pasaulį, kurio absurdas ir žiaurumas iš pirmo žvilgsnio pasirodo blausus. Kremuotojas net rodosi charizmatiškas ir pavyzdingas. Tačiau, kaip ir sapne, pradėjęs racionalizuoti tai, ką išvydai, tu pradedi nebepasitikėti vos ne visą filmą vien tik tau monologus skiriančiu mentoriumi (kremuotoju). Kuo toliau, tuo kremuotojo idealai tampa nebesuvokiami. Stebi ir nebenori čia būti. Stebi ir negali ištrūkti.