Kaip ir kiekvienais metais, sausio 13-osios išvakarėse korporantai susitiko prie Parlamento atminti tuos, kurie Laisvės laužams neleido užgesti net ir per aršiausias istorijos pūgas.

Kartu prisiminėme, ką apie lemiamos nakties įvykius pasakojo vienas korporacijos signatarų fil! Žemė:

Sausio įvykių metu Istorijos fakulteto studentai, gyvenantys Saulėtekio g. 6 istorikų bendrabutyje, berods apie sausio 11 d. sudarė dvi budėjimo grupes, kurioms buvo numatytas budėjimas pasikeičiant prie LTV studijos Konarskio gatvėje. Mano grupė budėjo naktį iš sausio 11 į 12. Sausio 13 mūsų grupei buvo poilsio para, visi ruošėmės drausmingai miegoti bendrabutyje, kad kitai parai būtume žvalūs. Tačiau radijo pranešimai ėmė skelbti apie judančius karinius dalinius. Mūsų grupė nutarė, jog situacija darosi timta ir būtų geriau pastiprinti budėjusiuosius prie Konarskio studijos. Dalis susėdome į vieną automobilį, kurį vairavo vienas iš studentų, o kiti išsikvietėme taksi. Važiavome į Konarskio studiją. Laiko, valandos nepamenu, bet buvo jau tamsu.

Išvykome iš Saulėtekio gan pakilios nuotaikos, nors ir sunerimę. Priartėję prie Konarskio studijos pamatėme, kad ji jau užimta, nors aplink dar buvo daug žmonių, bet rusų kariai jau buvo viduje. Mes, net nesustoję, gavę ingormaciją, kad puolamas TV bokštas, nusprendėme vykti ten. Artėdami prie TV bokšto sutikome karinę techniką, kuri užėmė visą mūsų krypties kelią, abi eismo juostas. Peršokome į priešpriešinių dviejų esimo juostų kelią ir pakilome į Karoliniškių pusę. Jau norėjome sukti TV bokšto ilnk, bet iš magistralės išvažiuojantį kelią blokavo rusų tankas. Keli kariai buvo ant jo. Sustojom, keli iš mūsų išlipome iš taksi. Paprašėme praleisti, bet išgirdome rusiškus keiksmažodžius. Netoli mūsų vienas rusų karys nuo tanko į asfaltą paleido automato šūvių seriją. Kulkos nuo asfalto kibirkščiuodamos atšoko… Tuomet supratom, kad šaudo tikrais šoviniais ir reikalas daug rimtesnis, nei iki tol manėme… Taksi vairuotojas – rusas – pamatęs, kad šaudo, rusiškai nusikeikė ir iš gatvės pasuko ant šaligatvio pro tanką, nuvažiavo be leidimo. Mes taip pat nepaklausėm ir pro tanką nubėgom bokšto link… Rusų kariai nuo tanko į mus nešaudė.

Visą laiką su savimi turėjau radijo imtuvą, todėl buvau savotiškas ryšininkas, perduodavau žinias aplinkiniams, ką pats išgirsdavau. Prie bokšto pirmiausia įspūdį padarė skersai baltomis juostomis užklijuoti daugiabučių namų langai. Kažkada tai buvau matęs per filmus, dabar pamačiau tikrovėje. Kai kurie langai buvo išdužę. Ten stovėjęs tankas paleido šūvį, bet buvau ganėtinai toli, neapkurtino. Mūsų grupei atvykus prie bokšto, pastebėjome, kad dalis gynėjų liko prie bokšto, kita dalis nuo bokšto jau buvo atskirta kariais ir vikšrinėmis tanketėmis. Iš garsiakalbių sklido propagandinė kalba lietuviškai, jog visi eitų namo ir dar kažką, nebepamenu. Šis garsas “įsirašė”, bet turinio nebepamenu. Po kiek laiko jį išgirsdavau sapne, pašokdavau. Bet praėjo, daugiau niekada nebesikartoja.

Mūsų bandymas prasibrauti prie bokšto atsimušė į karių su ginklais gretas. Mačiau jų veidus, jie buvo keisti, o akys lyg stulpu… panašu, kad buvo apsvaigę. Kariams minios pastumti toliau nepavyko, bet ir minia pro juos prasibrauti negalėjo. Mes tik stebėjome, kaip prie bokšto pyškėjo salvės ir trasinės kulkos šviesdamos šovė į dangų. Po to tanketės pajudėjo į minią, kariai atsitraukė, o tanketės staigiais judesiais manevravo į šonus. Žmonės negalėjo atsilaikyti, nes viskas atrodė labai grėsmingai ir nesaugiai. Atisdūrus šalia nebebūtų galimybės išvengti vikšrų. Minia ėmė trauktis. tuo metu man atėjo mintis, kad būtina daryti barikadas, kitaip technikos ir kareivių nėįmanoma sustabdyti, tačiau jau buvo vėlu… Po minią lakstė prožektoriaus spindulys. Aš ant peties laikiau užkėlęs radijo imtuvą. Kažkas sakė man nusiimti jį, nes “yra snaiperiai, dar pagalvos, kad tu filmuoji, dar nušaus”. Patikėjau, nusiėmiau, bet vėliau vėl užsikėliau, nes buvo didelis triukšmas ir nesigirdėjo, ką transliuoja radijas. Išgirdome kvietimą rinktis prie Parlamento. Mūsų grupei neformaliai vadovavo mano kambario draugas š. a. Algirdas Jokubauskas (1966-2014). Jis pasakė, kad čia mes jau nieko nebenuveiksim. Pėsčiomis pasukome Parlamento link. Ten buvo daug žmonių, pradėjome statyti barikadas…