Šaltokas lapkričio šeštadienio rytas, keliaujame link Latvijos sienos. Sėdžiu galinėje sėdynėje per vidurį – esu smulkiausia iš drūtų vyrų kompanijos. Vos savaitė po spalvų gavimo ir ištinka tokia unikali proga: aplankyti korporantišką Rygą. Planuose: pasisvečiuoti pas Fraternitas Arctica, paminėti Latvijos Nepriklausomybės dieną korporacijų eisenoje, susipažinti su giminiškų spalvų studenčių korporacija Zinta. Remiantis kolegų pasakojimais apie turtingą latviškojo korporantyvizmo tradiciją, neįtikėtinus nuotykius ir broliukų svetingumą nuojauta kuždėjo, kad nusimato itin įdomus savaitgalis.
Vakarop, po ilgos kelionės pasukus kiek netradiciniu keliu, atvykstame į Rygą. Važiuojant link nakvynės vietos komiltonai rodo gatves ir mini – štai čia vienos korporacijos būstinė, ten – kitos. Dalykas, kurio tikriausiai niekada neišgirstum Lietuvoje. Lietuviškos korporacijos, daugiausiai gyvuojančios profesiniu pagrindu, glaudžiasi universitetuose, knaipių rūsiuose, narių nuomojamuose butuose. Korp!Tilia, korporacija, kuriai priklausau, auditoriją savo istorikų fakultete gavo vos praeitais metais, trisdešimtmečio proga. Tiesa, Kaune galima atrasti vieną vis dar aktyvią korporantišką vietą – ant Parodos kalno esantys puošnūs dabartiniai Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai. Tarpukariu tai buvo vienos seniausių iki šiol aktyvių korporacijų Korp!Neo-Lithuania būstinė. Būtų galima teigti, kad ši korporacija tikriausiai viena panašiausių į latviškasias, mat jos narius vienija ne bendra studijų pakraipa, o pažiūros, šiuo atveju – tautinės. Tarpukariu ji savo garbės nariais išrinko ne vieną svarbų Lietuvos visuomenininką, tarp kurių ir ilgametis (tiesa, ne itin teisėtas) Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kurio valdymo laikotarpiu nuo 1926 m. tautininkiškų pažiūrų jaunimas buvo proteguojamas. Šaltojo karo metais emigravę neolithuanai susijungė su moteriškąja atšaka Filiae Lithuaniae ir sugebėjo išlaikyti korporaciją gyvuojančią iki nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo.
Tokių lietuviškų korporacijų, kurios išliko egzode, tėra kelios. Didžioji dalis atsikūrė tarpukarinių korporacijų pagrindu, tačiau apie jų tęstinumą mažai kas teaišku. Korp!Tilia vienintelė kūrėsi byrant Sovietų Sąjungai. Bruzdėjo liberalūs demokratiniai balsai istorijos fakultete, į dienos šviesą kilo represuoti naratyvai, jų sovietinė interpretacija buvo dekonstruojama, informacjios srautas gausėjo. Iš čia tarpukarinė korporacijų tradicija bei jų išlikimas Vakaruose pasiekė vieną draugų kompaniją, kurie nusprendė tokiu būdu ‘įsiforminti’. Dar kelios lietuviškos korporacijos įsikūrė per artimiausią dekadą – Kauno technologijos universiteto Korp!TauTiTo ir kolegos politologai Korp!RePublica. Todėl Lietuvoje labai retai pamatysi net ir keturiasdešimtmetį su korporantiška kepurėle. Todėl Lietuvoje korporacijos alučiuose bokalus daužia antrakursiai ir įkūrėjai ar atkūrėjai. Ir štai, esame Fraternitas Arctica būstinėje, mums duota garbės apžiūrėti dar XIX a. pradėtą rašyti knygą – praeito amžiaus studentų įrašai, cirkuliai, nespalvotos nuotraukos su dar pasaulinių karų nemačiusiais veidais, dvikovų datos. Valgome vėlyvus pusryčius su korporacijos Zinta narėmis, prieš mus sėdi garbaus amžiaus korporantė. Istorijos studento sielą kirbina istorinis Stendalio sindromas.
Besiruošiant kelionei ir nešiojant Rygoje spalvas mano kolegos, jau ne kartą svečiavęsi Latvijoje, man vis kartojo: nesijaudink, į mus gali gana įdomiai žiūrėti – mišrios korporacijos nėra tipiškos Latvijoje. Tai jaunam lietuvių spalvūnui gali tikrai būti kiek netikėta – didžioji dalis lietuviškų korporacijų yra mišrios arba būdamos vienalytės turi itin glaudžius tarpusavio santykius, kaip pavyzdžiui, studentų skautų organizacija-korporacija “Vytis” bei Akademinė skaučių draugovė.
Galbūt tai kiek lemia tai, kad lietuviškų korporacijų tradicija yra jaunesnė nei pas mūsų kaimynus – nors Vilniaus universitetas mena jau 441 metus, jo istorija buvo netolygi ir tikrai ne viena iš ramiausių. XIX a. pradžioje į Lietuvos žemes užpūtus pirmiesiems romantizmo vėjams Universitete būrėsi įvairios studentiškos draugijos – filomatai, filaretai, nenaudėliai, iš kurių kilo ne vienas lietuvių ir lenkų intelektualas, rašytojas, mokslininkas. Tačiau jų veiklos carinės valdžios buvo greitai išvaikytos, o Vilniaus universitetas po 1830-31 m. sukilimo uždarytas. Nuo to meto jaunimui teko ieškotis studijų galimybės užsienyje ar kitose Rusijos imperijos žemėse. Nepaisant reikšmingų lietuvių studentų grupelių Maskvos, Peterburgo, tuometinio Dorpato, Varšuvos, Fribūro ir kituose Europos universitetuose, jos nepriėmė vokiškosios korporacijų tradicijos, kaip tai padarė pirmosios latviškosios korporacijos XIX a. pab. Pirmieji lietuviai, nusprendę perimti korporantiškas tradicijas, buvo Peterburgo Karo medicinos akademijos studentai 1908 m. susibūrę į broliją. 1922 m. atidarius Lietuvos universitetą laikinojoje sostinėje Kaune organizacija persikėlė į Lietuvą bei tapo žinoma Fraternitas Lituanica vardu. Kaip ir anksčiau minėtoji Korp!Neo-Lithuania, vyrų medikų korporacija turėjo giminišką moterišką korporaciją Patria, su kuria susijungė jau egzodo metais Čikagoje ir išliko iki šių dienų. Korporacijų mišrėjimas iš dalies buvo korporacijų nykimo emigracijoje padarinys. Visgi, jau tarpukariu egzistavo gausybė mišrių studentiškų organizacijų, korporacijų bei į korporacijas panašių susivienijimų.
Mano akimis šis mišrumo aspektas yra vienas svarbesnių elementų, formuojančių lietuviškų ir latviškų korporacijų skirtumus. Praeitų metų rugpjūčio pabaigoje šventus Korp!RePublica 18-ąjį gimtadienį vienas latvis fuksas man prasitarė, kad keista ir kartu smagu matyti alų geriančias merginas. Svečiuojantis pas Fraternitas Arctica mano žandikaulis vipo nuo pasakojimų apie fuksų egzaminą, nuotraukų su špaga išvagotomis besitreniruojančiųjų nugaromis. Fechtavimasis lietuviškose korporacijose prarado savo aktualumą ir šiuo metu Korp!Tilia turime lygiai vieną senjorą, mokantį fechtuotis. Ir tai dėl to, kad užsiiminėja sportiniu fechtavimusi. Viena žaviausių egzamino dalių man pasirodė šokiai su fuksėmis. Lietuvoje korporacijos retai rengia pokylius, valso žingsnelius dažnas užmiršta dar nebaigęs mokyklos. Užtat daug kartu dainuojame ir tarp mėgstamiausių dainų yra ne viena vienaip ar kitaip paliečianti lyčių santykius. Bet apskritai, lytis nedaro didelės įtakos Lietuvos studentų draugijose. Nebent tiek, kad kartais besiruošiant alučio šventei ir tempiant alaus bačkas pastebima, kad korporacija moteriškėja.
Tikriausiai jau buvo įmanoma pastebėti ar nujausti, kad lietuviškos korporacijos yra kiek nutolusios nuo latviškos sampratos. Tradicionalistai – pirmas žodis, kuris šauna į galvą lietuvei korporantei pagalvojus apie latvius (supraskite, iš to, ką mačiau, patyriau, sužinojau per tą savo trumpą viešnagę). Korporacija nepersmelkia viso mūsų gyvenimo, nepersikelia į personalinę erdvę. Dažniau susitinkame fakulteto koridoriuose ar bibliotekose, nei korporantiškuose susitarimuose ar vakariniuose alaus išgėrimuose. Tai ką gi ta lietuviška korporacija veikia, kokia gi jos prasmė? Sakyčiau, kad lietuviška korporacija balansuoja tarp tradicinės korporacijos vertybių, simbolių ir tradicijų bei visuomeninės, patriotinės organizacijos. Mokomės būti kartu, puoselėti tradicijas, tačiau kartu mūsų veiklos tikslas taip pat yra išorėje – organizuojame paskaitas, seminarus, diskusijas, ekskursijas, orientacines, dirbtuves, ir taip toliau, ir taip toliau – kiekviena korporacija pagal savo interesus ir domėjimosi laukus. Aišku, nupasakotas vaizdelis – tai šiandieninių korporacijų kasdienybė. Paskutiniais metais Korp!Tilia rengė įvairiausias diskusijas, ekskursijas, paleido podkastą Uroboro Ašis. Tačiau dar laukiniais 90-aisiais Korp!Tilia spausdino tokias knygas kaip partizano Povilo Žilio ‘Suomių – rusų karas’, ‘Alaus gaminimo vadovėlis’ ar ‘Maisto gaminimas vaikams nuo 6 mėn. iki 1 m. amžiaus’, dalyvavo ir patys organizavo ISHA (International Students of History Association) konferencijas ne prasčiau, nei kas mėnesį vykstančius vakarėlius ‘Draugystės’ kino teatre.
Tokios chameleoniškos metamorfozės ir drastiški skirtumai tarp tarpukarinių ir šiuolaikinių korporantų turi savo žavesio, o kartu yra ir gana logiška laikų ir studentų kaitos išraiška. Tarpukariu egzistavo apie 30 korporacijų, dar gausybė korporacijas primenančių organizacijų (kaip, tarkime, studentų ateitininkų meno draugija Šatrija, kurių nariais buvo ne vienas būsimas Lietuvos literatas). Jų veikla buvo taip pat diversifikuota – nuo rūpinimosi bendrais studentiškais reikalais, visuomeniškumo ir patrotiškumo puoselėjimo iki politinio aktyvumo (Korp!Neo-Lithuania), jau minėtos meninės raiškos, tikėjimo ir sveiko gyvenimo būdo skatinimo tarp ateitininkų ir medikų korporacijų, populiarus buvo laikraštėlių spausdinimas. Lietuviškų korporacijų egzistavo ir tuometiniame aneksuotame Vilniuje bei ten veikusiame Stepono Batoro universitete. Per ilgus emigracijos metus ir komjaunuolių dominavimą tėvynėje korporacijų atmintis, ir taip silpnesnė nei Latvijoje, visai nunyko. Atsikuriančioje Lietuvoje liberalesnis studentų organizacijų modelis atrodė pranašesnis – pradėjo kurtis įvairiausios specifiniais interesais paremtos jaunimo organizacijos kaip Studentų sąjunga, studentų atstovybės paskiruose universitetuose, skirtingų politinių pažiūrų jaunimo organizacijos, akademinės ir specifinių interesų draugijos. Kiek žinoma, nė viena lietuviška korporacija neįsikūrė emigracijoje, priešingai nei žymus skaičius latviškųjų Vokietijoje. Kai kurios korporacijos, nors dar bandžiusios atsikurti egzode, kaip Korp.Romuva Australijoje (beje, latviškų korporacijų pavyzdžiu!), laikui bėgant išblėso paskutiniams nariams išėjus anapilin vos prieš kelerius metus.
Prasideda Lapkričio 18-osios korporacijų eisena iki Brāļu kapi – mes vis dar stoviniuojame gale, tačiau kiek paėjus į šoną galime pamatyti išsitęsusią vėliavų ir šmėžuojančių kepurėlių eilę. Einant pro Rygos gatves mums moja praeiviai (o juk visai ankstyvas rytas!), pro balkonų turėklus išlindusios žilos ir jaunos galvos, spalvūnai, stovintys šalikelėse su vaikų vežimėliais. Einu ir mąstau, kokia visgi stipri ir kartu trapi yra tradicija. Nieko neįtikinsi pasakęs ‘tokia tradicija’, ji seniai nebėra vertybė per se. Natūraliai kyla klausimas, kuris, tikriausiai, yra iškilęs ir ne vienam latviui korporantui – kokia visgi tos korporantiškos tradicijos vertė, ar ji vis dar aktuali ir reikalinga, kaip ji turėtų gyvuoti toliau? Ar griežtos lyčių perskyros vis dar tinka liberaliame pasaulyje? Ar Lietuvoje yra vietos korporacijoms tarp visų organizacijų su aiškia veikla ir interesais? Ką konservatyvia hierarchija ir ritualais besiremianti draugija gali pasiūlyti jau trečiame tūkstantmetyje gimusiam pirmakursiui? Ir štai einame kelių šimtų jaunuolių ir filisterių būryje – visgi kažkas yra, kažkas traukia į kiek masoniško įvaizdžio kepurėtas grupeles.
Korp!Tilia obalsis – Historia est magistra vitae. Dėl gana aiškių priežasčių, bet kartu, manau, atspindi vieną esminių atsakymų, kaip korporacijos dar gyvuoja šiandien. Prisiminti, permąstyti, atrasti pagarbos vertus žmones ir įvykius ir juos kasmet minėti. Išsižadėti dalies savo suverenumo ir mokytis suprasti ir susidraugauti su kitu būnant bendruomenėje bei laikantis taisyklių, disciplinos. Siekti akademiškumo, žinių plėtimo ir jų kūrybiško pritaikymo ne tik sau. Ir kitiems. Visgi, tai tik esminės gairės ir principai, o užduotis surasti, kaip jos turėtų būti išreikštos ir puoselėjamos yra kiekvienos kartos, kiekvieno spalvūno našta. Nuolatos save iš naujo apibrėžti ir suprasti, kad tradicija tėra gyva, kol ji atliepia pačius žmones. Tai yra sunkus, bet itin reikšmingas iššūkis, kuris, mano akimis, yra itin aktualus Lietuvoje.
Po lapkričio 18-osios eisenos turime garbės papusryčiauti su moterų studenčių korporacija Zinta, su kuria dalinamės tomis pačiomis spalvomis. Sėdime, šnekučiuojamės, pasakojame apie savo korporaciją. Vienas iš korporacijos įkūrėjų į paskaitas važinėdavo dviračiu, su kuriuo mėgdavo apsupti kelis ratus aplink mūsų fakulteto ankštaus kiemelio liepą, iš čia, lotyniškai, Tilia. Korporantė nusišypso ir parodo ant sienos kabantį herbą su įspūdingu mediniu rėmu, kuriame išraižyti liepos lapai. Tradicijų ir simbolių (kartais ir atsitiktinis!) bendrumas tampa dar viena kalba, kuria padeda prašnekti smalsumas ir atvirumas kitam.
Prieš pat kelionę namo mėgaujamės Fraternitas Arctica rūsyje gaiviu latvišku alumi, patalpos aidi nuo anglų, latvių, lietuvių, rusų, vokiečių kalbų. Atsisveikinti nesinori, bet studijų ir darbų realybė vis apie save primena. Stiprus latviškų korporacijų identitetas bei svetingumas (ir, be abejo, linksmi nuotykiai), patirti tą lapkričio ilgąjį savaitgalį, giliai įstrigo į atmintį. Jie vis įpučia ūpo, kad korporacijos idėja turi savo vietą individualumo epochoje. Šiandien Lietuvoje mažiau ar daugiau aktyviai gyvuoja maždaug 10 korporacijų, kurių filisteriai po truputį smelkiasi į visuomeninį audinį, tampa dėstytojais, politikais, nuoširdžiai atsiduoda savo profesijai ar tai būtų inžinerija, medicina, archyvistika ar teisė. Nepaisant kylančių iššūkių, gyvuojame, veikiame, kartu geriame alų bei dainuojame, lankome draugus užsieniuose su viltimi, kad dar ne kartą galėsime apsilankyti Rygoje su spalvomis, o ir Vilniuje ar Kaune sušmėžuos latviškos korporantų kepurėlės bei juostos.
