Šio straipsnio tikslas – pristatyti studentų organizacijos Littuania istoriją ir konkrečius veiklos bruožus. Dėl šaltinių ir literatūros trūkumo (didžioji jų dalis saugomi Vokietijoje) pateikiama informacija yra fragmentiška. Neatsisakoma minties esant galimybei tyrimą papildyti.

Karaliaučiaus universitete veikusi Littuania yra bene pirmoji su Lietuva susijusi vokiškos tradicijos studentų organizacija. Jos veiklos pradžia datuotina 1820-1821 m., kai buvo įkurta Landsmannshaft Littuania – „Rytų Prūsijos Lietuvos žemių sūnų susivienijimas Albertinos Allgemeine Burschenschaft rėmuose“. Dauguma šios organizacijos narių buvo iš Gumbinės apygardą sudariusių apskričių bei Klaipėdos apskrities kilę studentai. Pirmuoju Landsmannshaft Littuania vadovu (vok. ErsterSenior) nurodomas Karlas Eduardas Cygleris (Karl Eduard Ziegler). Draugijos narių sąraše pateikta 13 pavardžių[1].

Veiklos pradžia buvo sunki. Landsmannschaft Littuania išnyko vos spėjusi užgimti, o jos vietoje atsirado pusiau slapti studentų rateliai – Littauer-Kränzchen. Narystė juose nebuvo griežtai reglamentuota, neturėta jokio statuto, simbolikos. Ratelių veikla tai apmirdavo, tai atsinaujindavo. Tokioje neapibrėžtoje padėtyje atsidūrė daugelis ne tik Karaliaučiaus, bet ir kitų vokiečių žemių universitetų studentų draugijų. Tai lėmė politinė vokiečių žemių situacija XIX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, nes 1814-15 m. vykusio Vienos kongreso metu nutarta kovoti su liberalių ir nacionalinių idėjų sklaida Europoje, sustiprėjusia Napoleono ekspansijos laikais. Vokiškųjų universitetų studentai buvo tikra liberalizmo ir ankstyvojo nacionalizmo judėjimų varomoji jėga. Paminėtina, kad būtent tada Jėnos universitete sukurta pirmoji Burschenschaft tipo studentų organizacija, žymėjusi naują etapą studentų draugijų tradicijos raidoje. Nieko nuostabaus, kad Austrijos kancleris, naujosios Vienos sistemos kūrėjas Klemensas Meternichas ėmėsi riboti vokiškųjų universitetų autonomiją, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisves vokiečių žemėse. Paskaitų cenzūra, akademinės bendruomenės nuotaikų sekimas ir kiti draudimai, suformuluoti Karlsbado įsakuose (vok. Karlsbaden Beschlüsse), galiojo visose vokiečių žemėse. Burschenschaften visiškai uždraustos, o kitos studentų organizacijos susidūrė su veiklos kliūtimis.

Merdėjanti Littuania atgimė Karaliaučiuje gimusio žydų kilmės medicinos studento Johano Jakobio (Johann Jacoby), vėliau tapusio žinomu vokiečių politiku, iniciatyva. 1828 m. pabaigoje įvairias Karaliaučiaus universiteto studentų organizacijas jungusi Allgemeine Burschenschaft buvo informuota apie Landsmannschaft Littuania įsteigimą. Organizacijai vadovavo Gustavas Liudvigas fon Zalcvedelis (Gustav Ludwig von Saltzwedell). Littuania nariai pirmąkart viešai pasirodė su spalvomis: žalia, balta ir raudona. Atkreiptinas dėmesys, kad tai Mažosios Lietuvos vėliavos spalvos. Lansmannschaft Littuania gimtadienio data pasirinkta 1829 m. sausio 31 d. Priimti pirmieji organizacijos nuostatai.

Karaliaučiaus universiteto Corps atributika 1935. CorpsLittuania kepurėlė ir perpetinė juostelė viršutiniame dešiniajame kampe. Iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:K%C3%B6nigsberger_Couleur.jpg
Littuania herbas, spalvos ir namai (1912). Iš https://de.wikipedia.org/wiki/Datei:Couleur_und_Corpshaus_Littuania_K%C3%B6nigsberg.jpg

Tolesnis 20-ties metų laikotarpis – Littuania struktūros ir tradicijų formavimosi metas. 1932 m. įsteigtas garbės teismas dvikovoms tarp spalvūnų (Couleur). Netrukus sukurtas Lansmannschaft Littuania herbas su devizu „Durate et vosmet rebus servate secundis!“[2] Greičiausiai tuo metu atsirado ir organizacijos vėliava su šūkiu „Littuania in aeternum“. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje priimti naujo tipo studentų organizacijos – Corps – įstatai, nuo tada ji vadinosi Corps-Landsmannschaft Littuania.

Littuania herbas ir devizas (Corpstafelder Littuania…, viršelio nuotrauka)

1848-1849 m. buvo ypatingi metai vokiečių žemėms. Tautų pavasario idėjos apėmė ir Prūsijos visuomenę. Littuania nariai aktyviai įsitraukė į konstitucinių laisvių ir vieningos vokiečių valstybės siekiančio judėjimo gretas. Pavyzdžiui, buvęs Littuania senjoras Eduardas fon Zimzonas (Eduard von Simson) tapo Frankfurto Nacionalinio susirinkimo pirmininku ir žymiosios deputacijos, 1849 m. balandį siūliusios Prūsijos karaliui suvienytos Vokietijos karūną, vadovu[3]. Vis dėlto Littuania istorijoje 1848 m. yra skilimo metai. Organizacijoje susiformavo dvi stovyklos: konservatyvioji pusė pasisakė už neseniai priimtų Corps įstatų (Corps-Verfassung) panaikinimą, pažangioji stovykla atsisakė su tuo sutikti. 1848 m. gegužės 20 d. Corps-Landsmannschaft Littuanias kilo į Landsmannschaft (arba Verbindung) Littuania ir Corps Lithuania. Pastarosios nariai vadinti Silber-Litthauer, t.y.,„sidabriniais lietuviais“, kadangi pakeitė vieną iš spalvų – baltą – į sidabrinę. Tuchlittauer (vok. Tuch – milas) terminas vartotas Landsmannschaft Littuania nariams, pasilikusiems senąsias spalvas, apibūdinti.

Silber-Litthauer (1865). Iš https://de.wikipedia.org/wiki/Datei:Silber-Litthuania_1865.JPG

Abi studentų organizacijos turėjo savo vadovybę, spalvas ir statutą (t.y., buvo visiškai savarankiškos), kuo toliau, tuo daugiau pasitaikydavo dvigubos narystės atvejų. 1866 m. didžioji dalis Silber-Litthauer narių galiausiai įsiliejo į Tuchlittauer gretas. Reikėtų pridurti, kad tais pačiais metais organizacija įgijo amžinos narystės pobūdį („Charakter einer Lebensverbindung“).XX a. 4 dešimtmetyje išleistame korporacijos narių sąraše itin akcentuojami giminystės ryšiai, net pateikiami artimai su korporacija susijusių giminių medžiai. Tai byloja apie Littuania organizacijos kaip didelės šeimos vaizdinio kultivavimą.

Littuania narys. Iš https://www.bildarchiv-ostpreussen.de

1894 m. LandsmannschaftLittuania virto CorpsLittuania ir įstojo į Kiozeno Senjorų Konventų Sąjungą (KösenerSenioren-Convents-Verband, KSCV).Įdomu, kad korporacijos nariai savo istoriją skaičiavo nuo 1829 m. ir gyrėsi esantys viena pirmųjų Karaliaučiaus universiteto korporacijų. Kitos organizacijos tonepripažino, teigdamos, kad kaip korporacija Littuania gimė tik XIX a. pabaigoje. Dėl garbės vadintis seniausia korporacija jos nariai dalyvavo ne vienoje dvikovoje, pasitaikė ir sunkių sužeidimų, netgi buvo sudaryta atskira byla „senumo“ klausimui nagrinėti. Atrodo, kad kompromiso rasti nespėta. CorpsLittuania, kaip ir kitos studentų organizacijos, buvo uždarytanacistinės valdžios įsakymu 1936 m. Tokį sprendimą lėmė nacių siekis palikti vieną visus studentus jungiančią Nacionalsocialistinęvokiečių studentų sąjungą. 1935 m. dar spėta užregistruoti 957 Littuanianarius (skaičiuojant nuo 1829 m.)[4].

Senos korporacijos vėliavos korporacijos namų laiptinėje (Corpstafel der Littuania…, įklija)

Per Antrą pasaulinį karą Karaliaučiaus universitetas buvo sunaikintas. Jame veikusių Corps Baltia, Hansea ir Littuania nariai 1950 m. kovo 12 d. įkūrė Corps Albertina Hamburgo universitete. Ji laikoma šių korporacijų tradicijų perėmėja. Oficialiai Corps Littuania galutinai išnyko 2001 m.

Lietuviškumo klausimas

Skaitytojui gali kilti klausimas, kokių dar sąsajų su lietuviškumu, be pavadinimo ir šūkio, turėjo ši korporacija. Kaip jau minėta, dauguma jos narių buvo kilę iš Mažąja Lietuva vadinamo krašto. Panagrinėjus narių sąrašus matyti, kad iš pradžių dominuoja vien vokiškos pavardės, o iki XIX a. vidurio atsiranda tik viena kita suvokietinta lietuviška pavardė (pvz., Schimmelpfennig, Albert Kairies). Lietuviškų pavardžių padaugėja tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (pvz., Hugo Naujoks, Erich Wallat, Herbert Balzereit ir kt.). Tai sietina su lietuvininkų materialinės padėties gerėjimu: daugiau ūkininkų galėjo finansuoti vaikų mokslus universitete. Kita vertus, reikšmingas ir germanizacijos veiksnys. Uždara kaimiška lietuvininkų bendruomenė integravosi į  ne taip seniai pramonės perversmo transformuotą Prūsijos visuomenę: suprato išsilavinimo svarbą, siekė įsitvirtinti miestuose, užsiimti naujomis profesijomis. Naujos tendencijos žengė koja kojon su vokiečių kalbos ir kultūros perėmimu.

CorpsLittuania atvirukas (1919). Iš https://www.bildarchiv-ostpreussen.de

Organizacijai Littuania buvo būdingas tiek kraštietiškas rytprūsiškas, tiek nacionalinis vokiškas patriotizmas. Pirmąjį liudytų ne tik korporacijos simbolika (spalvos, šūkis), bet ir konkrečios tradicijos, pavyzdžiui, iki 1862 m. gyvavusi tradicija švęsti kasmetinę vasaros šventę ant Rambyno – aukščiausio Mažosios Lietuvos kalno, kur dar pagonių prūsų laikais vykdavo apeigos. Vėliau ten Jonines švęsdavo lietuvininkų „Birutės“ draugija su Vydūnu ir Jurgiu Zauerveinu priešakyje. Informacijos apie Littuania ryšius su šia ir kitomis lietuvininkų draugijomis aptikti nepavyko, greičiausiai jų ir nebūta. Tokia prielaida darytina remiantis ir tuo, kad susikūrus moderniai Lietuvos valstybei Littuania, rodos, nepalaikė jokių ryšių su kolegomis iš Lietuvos. O, pavyzdžiui, Karaliaučiaus universiteto katalikų studentų susivienijimo Borussia nariai draugavo su VDU korporacijomis, ne kartą svečiavosi Lietuvoje. Littuania korporantai greičiausiai nei jautė pareigą, nei turėjo noro megzti kontaktų su lietuviais, kas liudija mažų mažiausiai indiferentišką požiūrį į lietuviškumą.

Pažymėtina, kad ilgainiui Littuania narių kraštietiškas patriotizmas užleido vietą vokiškajam nacionalizmui. Rūpintasi bendražygių, kritusių Vokietijos kariuomenės gretose, atminimu. 1870-1871 m. Prūsijos-Prancūzijos kare žuvo Littuania narys Bernhardas Haebleris (Bernhard Haebler), o Pirmojo pasaulinio karo metais net 33 korporantai paguldė galvas „už imperatorių ir imperiją“. Jų atminimui ant Littuania namų sienos XX a. 4 dešimtmetyje buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su šūkiu „Dulce et decorum pro patriamori!“ Kaip ir didžioji dalis vokiečių studentijos, Littuania nariai nuo XIX a. pabaigos simpatizavo dešiniosioms politinėms jėgoms, tarpukariu rėmė nacius. XX a. ketvirtame dešimtmetyje korporacijos namus Karaliaučiuje „papuošė“ vėliavos su svastikomis ir Hitlerio paveikslai, kai kurie korporantai padarė karjerą SS ir kituose nacių partijos organuose.

Memorialinė lenta Corps Littuania nariams, žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo metais, atminti. Iš Corpstafel der Littuania…, p. 15
Corps Littuania namai 1935 . Iš https://de.wikipedia.org/wiki/Datei:Littuanias_Corpshaus_(1935).JPG
Korporacijos Konvento kambarys Littuania namuose. Kambario gilumoje A. Hitlerio portretas (Corpstafel der Littuania…, įklija)

Remiantis šiomis pastabomis daroma išvada, kad Littuania buvo tipiška savo laikmečiui vokiečių studentų organizacija, išgyvenusi daugeliui būdingą transformaciją iš liberalios kraštietišką patriotizmą ugdžiusios Landsmannschaft XIX a. pirmojoje pusėje į dešiniąją nacionalistinę korporaciją XX a. pirmojoje pusėje.

Autorei žinoma Korp.Romuva fil. Jurgio Žalkausko užuomina apie ryšius su Littuania Alter Herr (filisteriu) Pasaueriu (Passauer), tačiau iš jos nėra aišku, kada jie buvo užmegzti. Manytina, kad tai buvo padaryta tik po Antrojo pasaulinio karo, kai Corps. Littuania faktiškai nebebuvo gyvybinga. Apie jokius ryšius su VDU korporacijomis tarpukariu duomenų nėra.

Sen!Vilma Vaskelaitė

Literatūra:

  • Corpstafel der Littuania zu Königsberg, aufgestellt vonWalter Passauer, Königsberg, 1935.
  • Fabricius Wilhelm, Die Deutschen Corps: Eine historische Darstellung der Entwicklung der studentischen Verbindungswesens in Deutschland bis 1815, der Corps bis zur Gegenwart, Frankfurt am Mein, 1926.
  • „Wir hatten gebauet ein stattliches Haus…“: Beiträge zur Geschichte der Deutschen Burschenschaft 1815–1848/49: Studentenkonferenz der Sektion Geschichte der Friedrich-Schiller-Universität Jena vom 9. April 1987, red. Joachim Bauer, Werner Greiling, Claudia Hohberg, Jena, 1989.
  • Феррбёф Флориан, «Городские элиты Кёнигсберга: между традицией и обновлением (1815—1914)», Вестник Балтийского федерального университета им. И. Канта, 2015, Вып. 6., с. 120-130.

[1] Corpstafelder Littuaniazu Königsberg, aufgestellt vonWalter Passauer, Königsberg, 1935, S. 21-24.

[2] Devizas paimtas iš Vergilijaus „Eneidos“, I giesmė, 207 eil.: „Nepasiduokit ir laimės dienų sulaukit laimingai!“ (vertimas Antano Dambrausko).

[3] Plačiau apie šią neeilinę asmenybę žr.: Eduard von Simson (1810-1899):  “Chorführer der Deutschen” und erster Präsident des Reichsgerichts, Juristische Zeitgeschichte: Forum Juristische Zeitgeschichte, B. 10, 2001.

[4] Corpstafel der Littuania zu Königsberg, S. 31-145.