Vieno senjoro (akademinės) patirtys Romoje

Vėlyvą tarpušvenčio vakarą, sunkiai šnopuodamas kalėdinio stalo malonumams nenorint palikti virškinamojo trakto, pačioje nurimusio Antakalnio širdyje blausios stalinės lempos apšviestame kambarėlyje vienas korp!Tilia senjoras1 įnirtingai ieškojo trūkstamo testamento, pasislėpusio ant žemės kažkada tvarkingai sudėtų, bet tuo metu jau tiesiog besimėtančių lapų krūvoje. Pro atdarą langą plūstančiam žiemiškam orui ramdant studento nervų sistemą, pamažu mažėjo tikimybė, kad paskutinis semestro darbas bus bent kiek įdomesnis. Nutaręs, kad testamentas vienaip ar kitaip pasirodys pats, mūsų studentas nusprendė esąs nusipelnęs pailsėti interneto platybėse.

Mintims bandant atrasti ką nors bent kiek labiau įkvepiančio, jo akyse netikėtai pasipynė skelbimas apie gegužę Romoje vyksiantį ISHA seminarą. Dėl įvairių priežasčių kiek migloti seniai vykusio ISHA naujametinio seminaro Helsinkyje prisiminimai magino dar kartą pasinerti į šią akademiškumu lengvai dvelkiančią veiklą. Pažiūrėti, ar kas nors pasikeitė per tuos 3 metus tyliai stebint naujų renginių skelbimus, karts nuo karto pabandant pakalbinti kurį nors tilioką sudalyvauti, tačiau viskam dažniausiai taip ir baigiantis tą pat vakarą kartu su paskutiniu gurkšniu.

roma_du
Apakintas Italijos saulės, jau spėjęs įdegti ir nudegti, o mintims nuolat sukantis apie gyvenimą jei ne prailginančią, tai bent jau tikrai palengvinančią pizza-caffé-gelato trejybę, italėjantis studentas kuriam laikui pamiršo savo žiemišką norą patyrinėti akademinius Rymo vandenis. Apvaizdos ar kitų Apeninų pusiasalyje veikiančių nepaaiškinamų jėgų dėka, mintis apie ISHA seminarą jam plykstelėjo jau paskutinę registracijos dieną. Paskubomis rašytame viltingame laiške kolegoms lietingoje Lietuvoje jis dar bandė ieškoti kompanionų, bet logistikos ar grėsmingai besiartinančių baigiamųjų darbų deadline’ų prispaustieji atsakė tyla. Greitai sukurpti motyvaciniai tekstai apie savo preferencijas nežadėjo nieko gero, tačiau studentą gelbėjo viltis, kad prioritetas teikiamas kuo įvairesnių sekcijų dalyviams, o ISHA Vilnius atstovas jokiame renginyje nedalyvavo jau trejus metus (pasirodo, formaliai nedalyvavo ir šįkart).

Penktadienį, nepaisant organizatorių nervingumo visus skubinant kuo greičiau pasiskirstyti po auditorijas, oras vis dar dvelkė pavasariškos Italijos atsipalaidavimu. Mūsų senjoras savajame workshop’e girdėjo keturis pranešimus, kurių temos itin varijavo tiek geografine, tiek ir chronologine aprėptimis, todėl moderatorei teko gerokai vargti bandant diskusiją kreipti bendresnių idėjų išgryninimo link. Pasigendant bent kiek esmingesnių diskurse besiskleidžiančių idėjų, austro-lietuviui beliko džiaugtis bent jau akivaizdžiu akiračio praplėtimu. Tiesa, pavakarę į auditoriją susirinkus visų grupių3 atstovams, kilo įtarimas, kad panašus likimas buvo ištikęs ir kitus.
Optimizmo teikė šeštadienis, kuris buvo pažadėtas turams po Romą. Deja, rytas nieko gero nežadėjo. Viltis pamažu ėmęs tirpdyti gausiai iš dangaus pasipylęs lietus greitai užliejo Romos gatves, o organizatoriams pranešus, kad tokiu oru apžiūrinėti miesto neįmanoma, lašai kelią prasiskynė ir iki dalyvių akių. Šitaip įžūliai įspūdžius pavogęs lietus mūsų kavos prisisiurbusį studentą kartu su likimo draugais nuginė į muziejų.
roma_vienas

Pasimėgavęs klasikinėmis proporcijomis ir bekūnių galvų kompanija, mūsų korporantas viltingai žvelgė į tradiciškai renginį turėjusį vainikuoti National Drinks Party. Tačiau, stalas, įprastai atrodantis lyg manhetiniškas stiklinių dangoraižių miškas, šįkart panašėjo į liūdną Vilniaus komercinio centro ir šanchajaus duetą. Dėl nesuprantamų priežasčių – galbūt kalbos žinių stokos, o gal prasto žodžio skleidimo sekcijų viduje – nemažai dalyvių nusprendė atsivežti maisto, tad vienas kitas kuklus stiklainis negrabiai bandė gožti jo papėdėje gulinčių sausainių trupinius. Korporacijos renginiuose jau prityręs mūsų studentas įprastai džiūgauja tokiomis aplinkybėmis savo akiratyje pastebėjęs bent kiek būsimą kovą galinčių palengvinti maisto produktų, tačiau šiuokart buvo panašu, jog įvairių šalių istoriją, kultūrą ir giliausias tautų dvasines tradicijas įkūnijantys lašai taps paprasčiausiu aperityvu. Ankstesniuose seminaruose jau apsitrynę studentai greitai suprato, kas ir kaip šį vakarą vyks, tad galų gale visi gavo tai, ko reikėjo bei tiek, kiek reikėjo, ar bent kiek spėjo.
Paskutinį rytą budindamasis rytiniu capuccino, mūsų garbios korporacijos atstovas mąsliai žvelgė pro tuštoko viešbučio restorano langą ir džiaugėsi, kad neskubėdamas autobusu grįš į Pizą. Tą rytą ir bent jau pirmąjį penkių valandų kelionės atgal pusvalandį jis mąstė, kad visa seminaro logistika, maisto ir apgyvendinimo klausimai buvo išspręsti pavyzdingai. Tai, kas organizatoriams visada kelia daugiausiai problemų ir gali sugadinti net ir itin lauktą renginį, pavyko, tad italai studento galvoje sulaukė ovacijų. Mintims pasiduodant mieguistos itališkos popietės pagundoms, studento dėmesys ėmė krypti į vieną ar kitą girdėtą idėją, jos rutuliojimą ir pritaikymą savoms reikmėms. Jam atrodė, kad akademine prasme renginiui galbūt ir trūko solidumo, tačiau tai iš esmės priklauso ne tik nuo moderatorių, bet ir nuo dalyvių, tad beliko (pasi)linkėti atidžiau ruoštis būsimiems seminarams ir konferencijoms. Net ir prabėgus šitiek laiko, mūsų studento širdyje teberusena viltis, kad išbandyti ką nors panašaus vieną dieną išdrįs ir dar bent vienas kitas jaunas tiliokas.roma_tres

Sen! Andrius

1. Aiškumo dėlei verta pabrėžti, kad teksto autorius ir herojus fiziškai yra vienas ir tas pats asmuo. Vis tik, susidvejinimas atsirado laiko tėkmei negailestingai naikinant ryšį tarp prisiminimuose ir dabartyje veikiančių , teksto autorių paverčiant abejingu stebėtoju. Taip pat galėjo prisidėti pragaištingas kepurės nenešiojimas kepinant saulei.

2. Deja, nuo renginio prabėgus daugiau nei keturiems įspūdžių kupiniems mėnesiams tikslaus dalyvių skaičiaus autorius prisiminti nebegali.

3. Iš viso seminare buvo 3 workshop’ai, be mano jau minėto dar dirbo National State bei Transnational State.

« »

© 2017 Korp! Tilia. Theme by Anders Norén.