Taip jau įvyko, kad trečiasis šių metų gruodžio savaitgalis keliems žmonėms buvo absoliučiai korporantiškas: dar penktadienį, drauge su pas mane gausiai sugužėjusiu junijorų bei senjorų būriu, ragavome kugelį, bei žiūrėjome archyvinę video medžiagą, o šeštadienį nuo pačio ryto turėjo prasidėti ilga mano ir sen! Severijos kelionė pas draugus šaulius, tačiau į pirmąjį ir vienintelį tiesioginį autobusą į Anykščius, su kuriuo dar būtų pavykę nusigauti beveik vieton laiku, deja, nespėjome. Teko suktis iš padėties ir keliauti tiesiai per aplinkui. Kai važiuot pabodo, sugalvojom gan netradicinį užsiėmimą – kontaktų mobiliuosiuose telefonuose pavadinimų keitimą (prieš korporantų vardus susirašėme jun! ir sen!; skamba truputį keistai, bet tikrai labai smagiai atrodo, pasibandykit ir jūs, kai visiškai siaubingai nebus ką veikti). Ko gero, įdomiausia kelionės dalis – autobuso į Troškūnus Anykščiuose laukimas ir sužinojimas, kad jis bus tik po pusantros valandos. Kol tai dar nebuvo aišku, susiradom vietinį draugą, dėdę, ko gero neišsiblaivantį jau kokius 40 metų, jį visiškai pakerėjo sen! Severijos grožis, tačiau be bendravimo su juo turėjom kitų reikalų – buvo po trijų, o ketvirtą lyg ir reikėjo būti Troškūnuose. Bandėm tranzuoti, kai visiškai nesisekė, sugalvojau, kad užsidėjus korporantišką kepurėlę gal kiti kolegos korporantai, turbūt irgi vyksią į Sajos sąskrydį, mus pamatys ir nuspręs sustoti, tačiau taip nebuvo, o sustojo vienas anykštėnas – pasisodinęs prieky pailsusią ir sužvarbusią kalaitę Ledi važiavo ten, kur mums ir reikėjo. Pasipasakojo apie savo hobį ieškoti senų monetų, apie metalo paieškos aparatų ypatumus bei savo prieraišumą ramybei ir priešiškumą miestietiškam gyvenimo būdui. Buvom privežtos prie pat Troškūnų vienuolyno vartų (ačiū tau, lobių ieškotojau gerasis žmogau). Atėjus pas šaulius paaiškėjo, kad korp! Tilia – vieninteliai sąskrydžio svečiai. Tai buvo gana netikėta, na, bet gavom visą kambarį sau ir šiaip visai smagu buvo būti vienintelėm viešniom, vienintelėm su kitokiom kepuraitėm. Pirmasis programos elementas buvo korp! Sajos protmūšis, kuriame sen! Severijos komanda, beje, laimėjo antrąją vietą, po kurio gavome super skanios vakarienės. Išties niekad nemėgau grikių, bet pirmą kartą jie man susivalgė skaniai, suveikė šaulių magija. Vėliau sekė oficialioji sąskrydžio dalis – veiklos apžvalga, kėlimai, kalbos, na ir galiausiai, žinoma, vakaro kulminacija – įdomusis korporantų Raguotas Alutinis. Apie jį pasakot nebuvusiems lyg ir negalima, tačiau neužsiminti apie jį, be abejonės, nelabai įmanoma – aš likau apžavėta viso ceremonialo kitoniškumo bei apskritai terminų sulietuvinimo, visiškai įdomi patirtis. Būtent pastarasis veiksnys man, tikriausiai, ir buvo vienas žavingiausių korp! Saja dalykų ir, tam tikra prasme, atributų. Junijorai pas juos kandidatais, senjorai sajūnais, o filisteriai sendraugiais pavirtę, pats pavadinimas originaliai turėjo būti žodžio korporacija atitikmuo lietuvių kalboje (saja nuo sieti), tačiau taip neįvyko ir Saja liko pavadinimu; šauliai šiaip gan labai mėgsta žodį sutariam, visados jie sutaria, kaip ir turi būt!
Nors ir kitokia, Korp! Saja jungia tikrai draugiškus, svetingus ir šiltus žmones, liūdėkite, nedalyvavę sąskrydyje kitų korporacijų atstovai!
sen! Rūta
Troškūnai, 2013 gruodžio 14
