Pasikalbėjimas apie Šv. Kalėdas, knygas, kitus gyvenimo svarbumus bei šiek tiek apie Tave, gerbiamas interviu skaitytojau. Istorijos fakulteto bibliotekininko Skirmanto Mičo mintys.

12398443_588420037976241_1378707013_oPradėkime nuo įvadinių klausimų. Trumpai papasakokite, kaip susiklostė, jog dirbate Istorijos fakultete. Kiek metų čia dirbate? Ar tiesa, kad studijavote ne vieną studijų kryptį?

Susiklostė viskas pakankamai atsitiktinai. Besiblaškant gyvenime teko išbandyti ne vieną darbą: nuo skambučių centrų iki knygyno “Keista”, kuriame mažiausiai keistas dalykas buvo jo pavadinimas. Gal prieš keturis su puse metų atsitiktinai pamatęs darbo skelbimą Centrinės bibliotekos interneto puslapyje, nusiunčiau savo CV ir po įvairiausių rimtų pokalbių bei išbandymų mane priėmė dirbti saugyklose. Po keleto mėnesių iš čia (red. past. iš Istorijos fakulteto) išėjo viena darbuotoja, o man pasiūlė užimti jos vietą. Dirbu jau keturis su puse metų. Nėra labai daug, bet ir visai nemažai.

Girdėjau, studentai kalba, kaip jie žavisi jūsų greita atmintimi ir reakcija – vos išgirdęs knygos autorių ar knygos pavadinimą, akimirksniu gebate  nustatyti, ar konkreti knyga yra bibliotekos fonde. Kaip išsivystė tokia profesinė savybė? Ar nuėjus į knygyną neapima jausmas, kad veikiausiai niekas čia tiek knygų nežino kiek aš?

Ne, toks jausmas dažniausiai neapima. Esu šiek tiek romantikas ir įsivaizduoju, kad žmonės, kurie dirba su knygomis, šį tą apie jas išmano. O ta reakcija… Viskas labai elementaru, kuomet gana intensyviai domiesi, daug skaitai, seki naujienas, kai daugiau mažiau žinai šitas knygas, žinai konkrečius autorius, nėra labai sudėtinga susigaudyti.

Šmaikščiais gandais paremtas klausimas: ar tiesa, kad paslapčia rašote disertaciją?

Ne, paslapčia tikrai nieko nerašau. Visi aplink ir taip daug rašo, bet nesu tikras ar kas bent dalį tų raštų perskaito. Šiuo savo gyvenimo etapu džiaugiuosi bei mėgaujuosi nematomo skaitytojų fronto dalyvio vaidmeniu.

Kokią didžiausią skolą dėl laiku negrąžintos knygos studentui teko sumokėti?

Būna visko. Šiaip mes su kolege stengiamės supratingai ir geranoriškai žiūrėti į tuos dalykus. Mūsų tikslas nėra atimti iš vargšų studentų paskutinius jų centus. Nors nedrausmingų skaitytojų pakankama, bet čia jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Juk blogiausiu atveju, jeigu negali ateiti į biblioteką, gali paskambint ar parašyti elektroninį laišką.  O didžiausia regėta skola buvo beveik keturi šimtai litų.

Toliau tęsiame apie skaitytojus. Ar iš skaityklos lankytojo veido galite numanyti, kokios knygos jam reikės?

Galbūt labiau ne iš veido, o iš to, jog prisimeni, kokias knygas jis skaitė prieš tai, kokioje studijų programoje ir kuriame kurse studijuoja. Jei iš veido galėčiau skaityti žmonių norus, tikrai nedirbčiau bibliotekoje, o atidaryčiau būrimų saloną.

Ar teko susidurti su tokiu įžūliu skaitytoju, jog po kelių nesėkmingų prašymų laikytis rimties, teko bendrauti griežtai, galbūt net paprašyti išeiti iš skaityklos?

Ne ir labai tuo džiaugiuosi. Reikia pagirti Istorijos fakulteto skaitytojus, nes kiek teko girdėt iš kolegų, kitų specialybių studentai, galbūt pragmatiškesnių krypčių, dažnai būna nepagrįstai įžūlūs, o mūsų skaitykloje tvyro gera ir darbinė atmosfera.

Šiuo metu, kai kalbamės (gruodžio 10 d.) pasaulis mini Žmogaus Teisių dieną. Praėjo šešiasdešimt septyneri metai, kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją. Kaip manote, kokia yra žmogaus teisių svarba šiandienos kontekste? Ar, vertinant šių dienų pasaulio įvykius, Žmogaus Teisių diena tik siekiamybė, graži utopija?

Žmogaus teisės labai aktualus ir pamatinis dalykas, ypač gyvenant tokiame socialinės agresijos, hiperbolizuotos hierarchijos jausmo ir suicidinių polinkių pritvinkusiame regione. Kadangi esu pesimistas iš serijos ledynai tirpsta, banginiai dūsta naftos dėmėse ir niekas nebeskaito knygų, mano atsakymas bus tamsus ir kupinas skepsio bei artėjančios apokalipsės nuojautų. Dažnai apima jausmas, kad pasaulis intensyviai eina iš proto, o dabartinis žmogus – tai nebe kuoka, o tapšnojamais telefonais ir kitais šiuolaikinių technologijų stebuklais agresyviai mojuojantis personažas, kuris apie tai dar ir nepamiršta pasigirti socialiniuose tinkluose. Lietuva šiuose niūriuose kontekstuose yra tokia mažytė ir kompleksuota šalis, turinti daug baimių, traumų, kankinama iliuzinės imperijos praradimo fantominių skausmų. Dėl to dalį kaltės galėtų prisiimti ir istorikų bendruomenė. Kartais visi šie procesai įgyja labai nemalonius, tačiau tuo pačiu ir komiškus pavidalus, bet tikiuosi, kad viskas palaipsniui gerėja. Banali ir nuvalkiota mintis, bet Romą pastatė ne per vieną naktį, o, tikriausiai, ir ne per vienerius metus.

Skirkime dėmesio taip laukiamoms Šv. Kalėdoms. Adventas susikaupimo, laukimo metas. O ar jūsų neerzina kalėdinių niekučių pirkimo karštligė parduotuvėse, vartotojiška atmosfera, aprėpianti skirtingas erdves, kitaip tariant, tokia atmosfera, kuri savo turiniu yra visiška priešingybė tikrajai prieškalėdinio laikotarpio prasmei?

Be abejo, kad erzina. Kita vertus, nelabai korektiška visus sumauti ant vieno kurpalio ir tikėtis, kad žmonės elgsis taip, kaip tu nori. Manau, kad tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir šiek tiek pasistengus turi visas galimybes pasitraukt į šalį, surasti jaukesnį įtrūkį toje komercializuotoje beprotybėje ir ramiai paskaityti keletą geresnių tekstų.

Kas svarbiausia per Šv. Kalėdas Jums? Tai Jėzaus Kristaus šventė, buvimas su brangiais žmonėmis, o galbūt tai, jog nereikia į darbą?

Jeigu atvirai, nesu religingas žmogus, tad man svarbiausia buvimas su šeima, susitikimo galimybė su žmonėmis, su kuriais per retai susitinki bėgiodamas kasdienybės ritmu.

Kokią geriausią dovaną esate gavęs Šv. Kalėdų proga? Kokia galėtų būti pati blogiausia dovana, kurią galėtumėte gauti? T. y. tokia dovana, kad net nepatogu ir sakyt kažką būtų?

Geriausia dovana, nebūsiu labai originalus, knyga. Paauglystėje labai vaikiškame, naiviame lygmenyje skaitinėjau visokiausias istorines knygutes ir po egle vis rasdavau vieną ar kitą veikalą. Blogiausia dovana? Niekada apie tai negalvojau. Panašu, kad visai sekėsi ir tokios dar nesu gavęs.

Ar žiūrėjote „Vienas namuose“? Apskritai, ką mėgstate žiūrėti per televizorių ir ar Jums patinka televizijos siūloma programa kalėdiniu laikotarpiu? O galbūt manote, kad „kam televizorius, kai yra knygos“?

Taip, sutinku, kam televizorius, kai yra knygos ir internetas? Nors gyvenant vaizdų dominavimo ir intensyvios ikonorėjos epochoje nuo televizoriaus visiškai pabėgti neįmanoma. Deja, bet daug kam ši bukinanti dėžė dar išlieka svarbiausiu draugu, guodėju ir linksmintoju. Šiaip jau televizoriaus aš nemėgstu, ignoruoju ir visaip spjaudausi, kuomet netyčiomis tenka į jį paspoksoti. „Vienas namuose“ esu matęs, šio filmo išvengti neįmanoma. Intensyviu televizinio produkto vartotoju tampu tik per pasaulio ir Europos futbolo bei krepšinio čempionatus. Nors tikrai nesu labai rimtas sporto gerbėjas, kuris pamaldžiai sėdi su traškučiais, alumi ir Lietuvos vėliavėle prie “žydrųjų ekranų”.

Ar keikiatės per sporto varžybas?

Be abejo, kad keikiuos. Ypač kuomet žaidžia Lietuvos futbolo rinktinė. Šį sakralinį veiksmą stengiuosi atlikti galvoje, nors kartais išsiduodu ir balsu.

Girdėjau, kad esate kietų filmų mėgėjas. Kokie filmai ir režisieriai patinka? Ar kam nors yra pavykę sukurti gerą kalėdinį filmą?

Nesu matęs gero kalėdinio filmo, bet tai nereiškia, kad tokio nėra. Šiuo metu nelabai domiuosi kinu. Praeityje teko sužiūrėti klasikinį kanoną: Bergman‘as, Fellini‘s, Woody Allen‘as, Hitchcock‘as. Gal tuo metu truputį persivalgiau, o gal elementariai esu konservatyvus literatūrocentristas ir tiek.

Nebuvote ir nesate pasidavęs Spielberg‘o kultui?

Tikrai ne. Man pasisekė, kad pradėjus domėtis kinu, šalia buvo žmonių, kurie šią sritį išmanė geriau ir negailėjo patarimų. Kai turi šalia kažką, kas tau gali parekomenduoti, daug paprasčiau išvengti spielbergiškų pagundų.

Grįžkime prie Jūsų darbo. Dirbdamas Istorijos fakulteto skaitykloje, ilgiausią dienos dalį praleidžiate tylioje aplinkoje, tad veikiausiai po darbo pasiilgstate muzikos. Koks grupės ar solisto albumas Jums ilgiausiai skambėjo galvoje? Kas jums yra gera muzika?

Tyli aplinka turi daugybę pliusų. Galimybė meditacijai ir dvasiniam tobulėjimui (šypsosi). O dėl muzikos,  nemažai jos klausau, gana mėgėjiškai domiuosi, stengiuosi paskaityti vieną kitą šios tematikos tekstą ar naujų albumų recenzijas. Maištingos paauglystės laikais buvau truputį metalistas, tad ir dabar netyčiomis išgirstas aštresnis gitaros rifas sukelia nostalgiškus šiurpulius. Dabartinių melomaniškų preferencijų spektras gana platus: nuo krautroko ir pankroko iki bliuzo, džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos. Daug tų atlikėjų skamba galvoje, bet jei reikia kažką išskirti, tegul bus John’as Zorn’as, Marc’as Ribot, Mats’as Gustafsson’as, Charles’as Mingus’as, The Necks, Can, Steve’as Reich’as, Billy’is Childish’as, Mr. Bungle, Bang on a Can All Stars…

Natūralus klausimas, kuris šovė į galvą klausantis atsakymų: iš kur esate, jei minėjote, kad esate iš provincijos?

Egzistuoja toks mažas ir visai gražus miestelis Jurbarkas, kuriame netrūksta prekybos centrų ir kontrabandininkų.

 O kada atsikėlėte į Vilnių?

2003 metais. Kaip dabar atsimenu, tada vyko Europos krepšinio čempionatas ir jau pirmomis gyvenimo bendrabutyje dienomis teko intensyviai savu kailiu patirti studentiškų linksmybių džiaugsmus bei negandas.

Koks Jūsų asmeninis santykis su knygomis? Galbūt namų biblioteka niekuo nenusileidžia darbo vietai? Kas Jūsų mėgstamiausias autorius, o kokia knyga – nuobodybių nuobodybė?

Asmeninis santykis su knygomis intensyvus ir kasdienis. Popierinių knygų namų bibliotekoje privengiu, pakankamai jų atsižiūriu ir prisivartau darbo metu, tačiau asmeninis kompiuteris prikimštas elektroninių knygų. Šiuo metu beveik dešimt gigabaitų. Vieni žmones kolekcionuoja monetas ar pašto ženklus, o aš – akademinių tekstų pdf’us. Daug tų mėgstamiausių autorių, bet ekspromtu bandant atsakyti į šį klausimą ir kalbant tik apie grožinę literatūrą bei eseistiką: Philip’as Roth’as, Geoff’as Dyer’is, Jonathan’as Litell’as, Kirilas Kobrinas, Sergejus Dovlatovas, Piotras Vailis ir Aleksandras Genisas, Wienfred’as Sebald’as, Louis’as Ferdinand’as Celine’as, Isaac’as Bashevis Singer’is, Roberto Bolano, Tim’as Parks’as. Iš pastaruoju metu skaitytų romanų didžiausią įspūdis paliko John’o Williams’o “Stoner”, Aleksandar’o Hemon’o “The Lazarus Project”, Jonathan’o Lethem’o “Dissident Gardens”.

Kokią knygą skaitote dabar?

Negeras įprotis, bet aš vienu metu skaitau tris–keturias knygas. Šiuo metu prieš miegą skaitau Marlon’o James’o romaną “A Brief History Of Seven Killings”. Kadangi šiek tiek domiuosi Artimaisiais Rytais ir Rusija, tad dabar pamažu skaitinėju Tomo Segev’o “1967: Israel, the War, and the Year that Transformed the Middle East” bei Sergejaus Ušakino monografiją “The Patriotism of Despair: Nation, War, and Loss in Russia”.

O kokia yra pati nuobodžiausia knyga? Galbūt ne konkretus darbas, bet kas yra nuobodi knyga? Neįdomi tema, chaotiškas ir neoriginalus stilius ar dar kas nors?

Leisiu sau išlikti korektišku ir konkrečių pavyzdžių neminėsiu, bet pačias nuobodžiausias knygas rašo dvasingi ir “filosofuojantys” autoriai, kurie labai rimtomis veido išraiškomis sugeba paistyti neįtikėtinas kvailystes. Kalbant apie istorikų tekstus, vargu ar kas gali būti nuobodžiau už primityvų archyvinių faktų atpasakojimą be jokios interpretacinės struktūros ir gilesnės teorinės refleksijos.

Koks jūsų knygos skaitymo tempas? Kokį didžiausią puslapių kiekį per dieną teko perskaityti?

Paauglystėje nutikdavo ir radikalios bibliofagijos momentų, kuomet keturių šimtų puslapių knygą surydavau per vieną parą. Savotiška beprotybės forma (šypsosi). Dabar esu gerokai nuosaikesnis skaitytojas ir dažniausiai pasitenkinu kasdiene šimto ar dviejų šimtų puslapių norma.

Ar skaitote darbo metu?

Viską galima suderinti. Pavyzdžiui, manai, kad bibliotekai reikėtų kokios nors knygos, tai sėdi ir skaitai visokiausias recenzijas, net ir darbo metu. Todėl darbas ir malonumas tarpusavyje neblogai dera.

Minėjote, kad jūs atsimaištavote kitokiom formom? Ką turite omenyje?

Mano paauglystės laikų žanro klasika: ilgi plaukai, bosinės gitaros tampymas, nelabai mokant ja groti, suplėšytų džinsų ir Nirvanos bei Sepulturos marškinėlių nešiojimas.

Nuo klasikinių maištavimo formų šokime į priešingą upės pusę. Daugelis susiduria su rutina, ši ima juos kankinti. Ar pats jaučiate slegiančią rutiną? Jei taip, kaip save išblaškote, pralinksminate?

Rutinos išvengti neįmanoma. Kita vertus, rutina yra puikus kontekstas pamąstyti apie tam tikrus dalykus, prisijaukinti aplinkinį pasaulį ar bent jo sukeliamas vidines reakcijas ir baimes, todėl visai dėl jos nepergyvenu.

Su kokia istorine asmenybe norėtumėte susitikti?

Galvojau, kad šio klausimo nepavyks išvengti. Nenorėčiau susitikti su jokia istorine asmenybe. Perfrazuojant vieną Umberto Eco mintį, vargu ar besidomintys dinozaurais labai trokšta su jais pasimatyti. Istorija man patinka domėtis išlaikant saugų atstumą ir kritinę distanciją jos atžvilgiu.

Deja, turime baigti mūsų pašnekesį, tad pabaigai norėčiau paklausti, ko palinkėtumėte studentams, dėstytojams ir visai Vilniaus universiteto bendruomenei artėjančių  Šv. Kalėdų proga?

Palinkėčiau gerų, kūrybingų ateinančių metų. Studentams ypač palinkėčiau intelektualinio smalsumo ir pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias suteikia dabartinis jų statusas.

Interviu parengė sen! Emilis Jakštys, redagavo sen! Elena Padgurskaitė