Visą savaitę švietė saulė, vaikščiojome prasisegę paltus ir į pasaulį žvelgėme pro akinius nuo saulės. Tiesiog kvėpavome pavasariu, be galo džiaugėmės, kad išeisime į žygį ir pamatysime atbundančią gamtą. Draugai truputį kreivai žiūrėjo į mūsų planus, juk žada pūgą. Visgi traukinyje keikiau save, kad pasiėmiau tik šiltus drabužius, juk taip karšta.

metai.zygis3Mūsų vadas iki pat paskutinės minutės slėpė, kur keliausime. O atkeliavome į Švenčionėlius. Pajudėjome į mišką, teko truputį paklaidžioti. Na bet įsitikinome, kad trečias kartas nemeluoja. Tris kartus temstant praėję tuo pačiu keliuku visgi radome vado numatytą nakvynės vietą prie ežero. Kol vyrai tamsoje ravėjo mišką, mes, merginos, pasistatėme rezidencijas. Severija turėjo visą pilį su langais ir priemene! Šį vakarą labai jaukiai vakarojome prie laužo: valgėme lauže keptus bananus, nesijuokėm iš Šarūno anekdotų, žiūrėjome, kaip dega Andriaus kelnės, ir bandėme dainuoti, bet kažkaip neišėjo. Galiausiai sugulėme, tačiau užmigti buvo sunku. Mane iš pirmo įmygio pažadino Emilis rėkiantis ant Antano, kad atsargiau, nes uždegs kažką… Antanas reagavo nevikriai. Vyrai šnekėjosi per miegus, ryte galėjome pasijuokti.

Paryčiais garsinis fonas pasikeitė – į palapinę barbeno lietus. Nesikėlėme, tyliai laukėme, kol praeis. Kažkur toliau girdėjosi laužomos šakos, o vėliau jau ir pasigirdo kvietimas pusryčiauti – mūsų puikusis vadas Andrius pats vienas mums paruošė pusryčius. Vis dar negaliu atsižavėti. Deja lietus nenustojo, paskubomis susipakavome palapines ir apsigaubę lietpalčiais kaip kvazimodai iškeliavome toliau.

Geri batai buvo nuostabus žygio atributas, nes ėjome pelkėmis, kartą netgi statėme tiltą, tačiau, Antanui pozuojant ant mūsų inžinerinio stebuklo, jis truputį sugriuvo… Džiaugėmės pagaliau puikiai besiorientuodami, vis praeidavome Girutiškio rezervato lenteles. Deja, kai atsidūrėme Antaliedėje, supratome, kad visai stipriai nuklydome nuo savo maršruto, taigi teko susigalvoti naują. Lietus vis dar lijo ir lijo. Kitu keliu pasukome link Švenčionėlių, kad sekmadienį galėtume greičiau pasiekti stotį. Buvome sustoję miške išsivirti arbatos pietums, tačiau, kad ir kaip stengėmės, laužas neįsidegė. Vadas turėjo pasiėmęs „nešiojamą laužą“, tai trumpam sušildėme gomurius ir pasmaguriavę sumuštiniais vėl grįžome į kelią. Horizonte pasimačius namams pasukome į mišką ieškoti Žeimenos, bet jos ilgai neradome. Mes netgi pakeliavome taip, kaip Tigriukas ir Meškiukas į Panamą –  maždaug po valandos  brovimosi per kemsynus atsidūrėme toje pačioje vietoje.

Kai pagaliau nuo pečių nusiėmėme kuprines, jau buvo tamsu ir pradėję snigti, pūtė žvarbus vėjas. Ledinėm rankytėm mūsų damos vėl pastatė palapines. Šį kartą šiltumo sumetimais atsisakėme vado palapinės ir pakvietėme vaikinus pas save. Mūsų laužas vėl neužsikūrė, nepadėjo netgi Andriaus dezodorantas. Mes likome saugot palapinių, o trys šaunuoliai: Severija, Andrius ir Antanas išėjo pirkti ugnies. Atsinešė jie ir degiojo skysčio, ir anglių, ir laikraštį… Bet laužui užsiliepsnoti pakako tik vietinio gyventojo duotos sausos malkos ir laikraščio. Taigi, turėjome šiltą vakarienę, kurią pagardino siurprizai, išsaugoti, turbūt galima teigti, iki tinkamiausios akimirkos. Ilgai nevakaroję saldžiai užmigom beklausydami, kaip Andrius skaito Šv. Augustiną ir poeziją…

metai.zygisSekmadienio rytą žaibo greičiu išsirangėme iš miegmaišių ir supakavome apledėjusias palapines – skubėjom į devintos valandos traukinį. Einant taip elegantiškai snigo, na toks sniegas kažkada žiemos pradžioj būtų suteikęs palaimą. Pasiekus stotį prasidėjo pūga, bet mes jau šiltai sėdėjome po stogu ir traukėme visokius maisto likučius iš kuprinių…

Snaudžiant traukinyje galvojau, kad visgi šis žygis gavosi labai literatūrinis, patys to neplanuodami prisiminėm Donelaitį ir per porą dienų išgyvenom visus metus, atkartojome pasakos „Panama labai graži“ kelionę, užmigom su skaitiniais, o Švenčionėlių stoty matėm lentelę primenančią, jog šis geležinkelis jungė Sankt Peterburgą su Varšuva, taigi ir Ana Karenina čia turėjo pravažiuoti.

 

Jun! Gabija Gorodeckytė