Kalbant apie tarpukario Lietuvos studentiją, korporantyvizmo tradicijos aspektas yra neišvengiamas. Visgi dažniausiai prisimenamos Vytauto Didžiojo universitete veikusios organizacijos, o kitose aukštosiose mokyklose veikusios korporacijos primirštamos. Žinoma, visos Lietuvos mastu jos neįnešė tokio didelio indėlio į kultūrinį gyvenimą, tačiau dabar gali suteikti mums daugiau žinių apie studentijos kaip socialinio sluoksnio istoriją. Be to, mūsų dienomis vis kylant diskusijoms apie istorinę atmintį ir Klaipėdos krašto naujos tapatybės kūrimą po Antrojo pasaulinio karo, šio regiono socialinių struktūrų tyrimai tampa itin aktualūs.

Klaipėdos korporacijos įsikūrė vienintelėje jos aukštojoje mokykloje – Klaipėdos prekybos institute (KPI). Šis Ernesto Galvanausko iniciatyva buvo įkurtas 1934 m. rudenį. Mintis kurti tokią įstaigą buvo kilusi gerokai anksčiau – 1924 m., tačiau kūrimas užtruko dėl Lietuvos universiteto nuogąstavimų, jog KPI pradės konkuruoti su jo Teisės fakulteto Ekonomikos skyriumi. Visgi Galvanauskui pavyko asmeniškai susitarti su finansų ministru Juozu Tūbeliu ir KPI pradėjo veikti kaip savarankiška aukštoji mokykla. Kadangi Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją, čia prieglobstį sau rado dėl įvairių priežasčių Smetonos valdžiai neįtinkantys ar priešiški asmenys (voldemarininkai, prokomunistinių pažiūrų asmenys, iš kariuomenės atleisti karininkai). Norėdamas išvengti konfliktų tarp tokių ar dėl kraštui būdingo etninio susiskaldymo susibūrusių grupių, KPI rektorius steigimo aktu uždraudė Institute kurti ideologines korporacijas. Visgi tai nebuvo efektyvu: įvairūs ideologizuoti rateliai vis tiek ėmė burtis. Be to, nerasdami kaip prasmingai praleisti laisvalaikį, studentai dažnai lėbaudavo ir girtuokliaudavo: pogrindyje net buvo įsteigta korporacija „Sveiks – dėkui“. Dėl šių priežasčių 1938 m. pavasarį rektorius steigti ideologines korporacijas vis dėlto leido.[1]

Pirmoji Institute 1938 m. balandį įsisteigė studentų ateitininkų korporacija „Gintaras“. Korporacija per neilgą gyvavimo laikotarpį spėjo parengti savo įstatus, vidaus reguliaminą, numatyti savo veiklos planą.[2] Buvo rengiamos šventės ir korporacijai nepriklausantiems studentams bei Instituto lektoriams.[3] Ši korporacija subūrė  įvairių praktinių specialybių studentus. „Gintaro“ ateitininkai siekė ugdyti dorą prekybininko asmenybę, įrodyti prekybos garbingumą ir paneigti viešąją nuostatą, kad ūkiškas darbas yra ne toks garbingas kaip intelektualinis. Dar tebegyvendami Klaipėdoje, korporantai siekė kovoti už miesto atlietuvinimą, lietuvio prekybininko teisių įgyvendinimą savajame mieste. Jų vėliavoje buvo įrašytas šūkis „Mainų teisybė – Tautos gerovė“.[4] Dėl nacių Klaipėdos krašto okupacijos Institutui persikėlus į Šiaulius, įvyko korporacijos dviejų metų sukakties šventė, kurios metu vėliava buvo pašventinta.[5]

1938 m. gegužę Institute susikūrė antroji studentų korporacija – tautininkų „Herkus Montė“. Svarbiausiais korporacijos tikslais įvardyta „lietuvių tautos didybė, garbė, gerovė ir valinga ir kilni asmenybė“.[6] Be esminio tikslo, korporacija dar siekė ugdyti savo narių ideologinį susipratimą, gilinti narių tautinį ir valstybinį sąmoningumą, kultūrinį lygį, diegti sveiką gyvenseną ir plėtoti ryšius su kitomis korporacijomis, ypač broliškosiomis „Neo-Lithuania“, „Filiae Lithuaniae“ ir Dotnuvos žemės ūkio akademijos „Jaunąja Lietuva“.[7] Korporacijos spalvomis parinktos žalia, balta ir raudona – Mažosios Lietuvos simbolinės spalvos, kadangi korporantai tikėjosi įnešti svarų indėlį atlietuvinant kraštą.[8] Spalvas „Herkus Montė“ perėmė iš pirmosios lietuvių studentų korporacijos užsienyje: 1829-1935 m. Karaliaučiaus universitete veikusios Mažosios Lietuvos studentų korporacijos „Littuania“.[9]

Korporacijoje pradėtos kurti unikalios tradicijos. Svarbiausia jų tapo „Žąsino šventė“. Ši šventė rengta naujiems koporantams pagerbti. Šventės metu vykdavo puota, kur pagrindinis valgis buvo kepta žąsis, gertas „Nemakščių“ krupnikas. Skaityta humoristinė „Žąsino deklaracija“, sukurta vadovaujantis lietuviškų vestuvių piršlio kalba.

Šiauliuose korporacijos veikla klostėsi teigiamai, ypač palanki aplinkybė buvo tai, kad Šiaulių berniukų gimnazijai vadovavo neolituanas Adolfas Tumas, o mergaičių gimnazijos direktorė buvo korp! Filiae Lithuaniae filisterė Ieva Andriulytė. Iš šių mokymo įstaigų buvo galima tikėtis sulaukti nemažo kiekybinio prieaugio, kadangi Adolfas Tumas vadovavo didelei vyresniųjų klasių gimnazistų karinei kuopai, o mergaičių gimnazija suteikė dideles lengvatas moksleivėms dalyvauti korporacijos renginiuose ir šokiuose. Lūkesčiai dėl korporacijos pasipildymo naujokais pasitvirtino su kaupu: 1939 m. rudenį antrosios metinės šventės metu į senjorus buvo pakelti keliolika junijorų. Dėl korporacijos veiklos plėtros ateityje turėta daug vilčių, tačiau 1940 m. birželio 15 dieną prasidėjus sovietinei okupacijai, „Herkaus Montės“, kaip ir kitų korporacijų, veikla buvo sustabdyta.[10] Įdomu, kad iš naujos komunistinės valdžios gavusi įsakymą perduoti visą savo turtą, korporacija atidavė vos 50 centų.[11]

Paskutinė Institute įsteigta varpininkų korporacija „Granitas“. Savo didžiausiu tikslu ji įsivardijo skleisti demokratiją Klaipėdos krašte, naikinti tautinę priešpriešą. Pasak jų, tik demokratija kuria kultūrą ir taiką, ir tik demokratinėmis sąlygomis žmonės gali gyventi taip, kaip jiems norisi. Tai buvo aktualu klaipėdiečiams, kurių kultūra būdavo dažnai nesuprasta iš kitų miestų ar kaimų atvykusių didlietuvių, bandančių klaipėdiečių kultūrą pakeisti. Pradėta rengti viešas paskaitas, susitikimus.[12] Korporacija visiškai perėmė kitų varpininkų ideologiją ir siekė ją skleisti, bandė užmegzti ryšius su Kauno varpininkų organizacijomis. Be abejo, dėl tautininkiškų pažiūrų dominavimo tarp Klaipėdos krašto lietuvių jų veikla klostėsi labai sunkiai.[13]

Lietuvių studentų korporacijos Klaipėdoje veikė itin trumpai – vos 1938-1939 m., o 1939-1940 m. tęsė savo veiklą Šiauliuose. Dėl neilgo gyvavimo laikotarpio jos neišvystė tvirtų tradicijų, nenuveikė didelių darbų, bet buvo svarbios tuo, kad įsikūrė vos panaikinus tai draudžiantį įsaką, kas rodė būrimosi į korporacijas poreikį. Įdomu tai, kad apie tautininkų „Herkaus Montės“ korporaciją galima rasti kur kas daugiau informacijos nei apie „Gintarą“ ir „Granitą“ – nežinome jų simbolinių spalvų, kitų skiriamųjų ženklų. Apie šias organizacijas beveik nerašė net joms ideologiškai artimi periodiniai leidiniai. Tarpukario viešojoje erdvėje dominavo tautininkiškų pažiūrų organizacijos, kol kitos likdavo pastarųjų šešėlyje. Klaipėdos krašte prie tokio reiškinio formavimosi ryškiai prisidėjo dar ir tautinė priešprieša su vokiečių tautine mažuma (kuri Klaipėdos mieste buvo dauguma), tad šiandien labai trūksta šaltinių platesniam žinių spektrui apie ne tautininkų organizacijas susidaryti.

Sen!Lina Hall

[1] Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, p. 62.
[2] Rocevičius V., Nauja atstovybės rinkimų tvarka Klaipėdoj, in: Studentų dienos, 1938, nr. 13, p. 1.
[3] Lapkričio 18 d. KPI renka Atstovybę, in: Studentų dienos, 1938, nr. 14, p. 1.
[4] Agaras J., Mainų teisybė – Tautos gerovė, in: Studentų balsas, 1940, 06 01, p. 2.
[5] Gintaro korp! šventė, in: Studentų dienos, 1940, nr. 7, p. 1.
[6] Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, p. 63.
[7] Herkus Montė korp. – vieneri metai; in: Akademikas, 1939, nr. 10, p. 183.
[8] Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, p. 63.
[9] Lietuvių studentų korporacijos tarpukariu, p. 37.
[10] Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, p. 66.
[11] Ten pat.
[12] Rocevičius V., Nauja atstovybės rinkimų tvarka Klaipėdoj, in: Studentų dienos, 1938, nr. 13, p. 1.
[13] Studentai varpininkai universitete ir prekybos institute, in: Kelkite, kelkite, kelkite!, 1938, p. 3.